Jūsų dėmesiui siūlome filosofo ir kultūros tyrinėtojo Vytauto Rubavičiaus pranešimą, perskaitytą gruodžio 6 dieną LR Seime vykusioje konferencijoje „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (visą šios konferencijos vaizdo įrašą rasite ČIA).
Istorinio suvokimo svarba valstybei kurti, valstybingumo ir tautinės savipratos jausenai ugdyti mažai kas abejoja. Bent jau atvirai. Tačiau nei apie valstybę, jos suverenitetą, nei apie tautą ir ją ištikusius iššūkius nelinkstama kalbėti. Tokios kalbos laikomos atsilikimo, nemodernumo, sovietmečio nostalgijos ar XIX amžiaus nevykėliško romantizmo atrūgomis. Tiesa, pastaruoju metu imama atsigrįžti į nacionalinių valstybių valstybingumo, tautų tapatumo klausimus, tačiau lietuviai šiuo atžvilgiu smarkiai vėluoja, nes „pažangiesiems“ mūsų politikams, kultūros veikėjams, o ypač – kai kuriems istorikams tarsi nėra kaip sustoti, juk atida tiems klausimams verstų niekais visus „pažangizmo“ ideologine nuostata grįstus darbus bei veikas ar bent jau rodytų jų sąmoningą ydingumą, net antivalstybiškumą. Nacionalinio valstybingumo, suvereniteto ir nacionalumo klausimus stumti į paraštes ir visaip akademiškai bei žiniasklaidiškai marginalizuoti nebuvo koks išskirtinis prakutusių lietuvių akademinio bei kultūrinio sluoksnio atstovų išsigalvojimas. Tos tendencijos jau vyravo Europos Sąjungos politinio elito nuostatose, tad tapę šio sąjunginio darinio nare mes jas perėmėme ir, kaip jau įprasta, ėmėme net „užbėgti įvykiams už akių“, šitaip rodydami savo europietišką susipratėliškumą. Šiuo atžvilgiu akivaizdus pavyzdys yra pirmeiviškas neskaitytos ir neaptartos ES Konstitucijos priėmimas ir tyla, kai tą Konstituciją atmetė Prancūzija, o vėliau ir kai kurios kitos šalys.