Kaip atradote savanorystę?
Simboliška, kad savanorystę atradau artėjant Šv. Kalėdoms. Kadangi gana anksti netekau tėvų, prieš vienas Kalėdas susimąsčiau, kaip galėčiau sušildyti širdis vaikų, kurie taip pat gyvena be artimųjų vaikų globos namuose. Ėmiausi organizuoti akciją, kuri vyko visą mėnesį. Apsilankiusi Panevėžio A. Banzos vaikų globos namuose, susipažinau su vaikais, jų gyvenamąja aplinka, pomėgiais ir svajonėmis. Nusprendžiau ypatingą dėmesį skirti visoms tuo metu ten gyvenančioms mokyklinio amžiaus mergaitėms (jų buvo 31), nes juk dirbau grožio salone:). Visas nuostabus kolektyvas mielai prisidėjo prie minties surengti mergaitėms grožio ir mokymų dienas apie plaukų, nagų bei odos higieną bei priežiūrą namų sąlygomis. Specialistės dalinosi patarimais ir dovanojo savo paslaugas – mokymus. Kiekviena mergaitė buvo išpuošta profesionalių rankų, o jų šypsenos – įamžintos fotosesijoje, po kurios kiekvienai padovanojome jų nuotraukas rėmeliuose ( kiekviena savo kambaryje turėjo po vienintelę). Kiekvienai mergaitei paruošiau po atmintinę – aplanką su įvairiausiais patarimais „Kaip būti gražiai ir tvarkingai“. Ten sudėti įvairūs patarimai paauglėms. Per tą mėnesį intensyviai ieškojau ir geradarių rėmėjų, kurie prisidėtų įgyvendinti tuo metu išgirstas mergaičių svajones. Per mėnesį laiko pavyko surinkti kiekvienai tai, apie ką ji galėjo tik pasvajoti, gyvendama valdiškuose namuose: nuo kvepiančio balzamo lūpoms, asmeninių apatinių, užrašų knygelės iki pirmojo tušo šešiolikmetei, kvepiančio vandens, šampūno, minkšto plaukų šepečio… Buvau užsirašiusi kiekvienos mergaitės nors vieną daiktinį norą, ir tai išsipildė. Surinkome ir drabužių, ypač žieminių batų, rankinių, nes globos namuose jie viskuo dalinasi eilės (skalbimo) tvarka ir savo asmeninių daiktų turi tik po keletą. O visą patirtą džiaugsmą – pažintį vainikavo skani vakarienė vieno iš rėmėjų kavinėje, kur kiekviena mergaitė pristatė savo kūrybiškąją pusę ir pomėgius. Buvo smagu.. O su keletu merginų, kurios dabar jau susikūrusios savo gyvenimus, bendraujame lig šiol.
Yra manančių, jog savanorystė skirta tik jaunimui arba senjorui. Ką jiems atsakytumėte?
Taip, savanorystei reikia laiko, o vidutinio amžiaus žmonės paprastai jo turi mažiausiai:). Tačiau, kai tave sujaudina viena ar kita istorija iki pat širdies gelmių arba kai negali būti abejingas kultūrai, savo miestui ar žmogaus nelaimei, tai tiesiog savanorystė ima ir tave „ištinka“. Tu net neplanuodamas jau reaguoji ir atlieki veiksmus. Taip dažnai nutinka ir man:) O atlikti gerus darbus ar dalintis tuo, ką turi, yra begalinis džiaugsmas ir augimas. Keičiasi ir materialaus pasaulio sąvoka bei prasmė. Supranti savo misiją ir veikla išgydo ne tik ligas, bet ir neleidžia artintis depresijoms ar nuoboduliui. Tad, jeigu jaučiatės vieniši – bet kokia savanorystė jūsų labai laukia. Jūs pasijusite reikalingi.
Kuri Panevėžio vieta Jums yra mėgiamiausia ir kodėl?
Mano mėgiamiausia Panevėžio vieta – Laisvės aikštė prie fontano. Dažnai vasarą ten prisėdu išgerti kavos ir mėgaujuosi gražiais gėlynais, fontane klegančiais vaikais ir besišypsančiais žmonėmis. Ten gera matyti neskubančių žmonių, kurie randa laiko pasimėgauti būtent šia akimirka, kurie čia susitinka su bičiuliais. Smagu prie aikštės fontano ir vasaros penktadienių renginių metu. Gera pakelti akis į medžių viršūnes…
*Politinė reklama, parengta pačių kandidatų.