Ateinantį sekmadienį kovo 17 dieną per Panevėžio miesto mero rinkimus darysime svarbų sprendimą. Na, sprendimas nėra toks, kad po jo viskas pasikeistų, kad pasaulis taptų juodas arba baltas. Visą laiką darome sprendimus, ir tik po kurio laiko pamatome kur jie mus nuvedė. Tačiau neatleistina būti naiviems, užsimerkti ir stengtis nematyti link kur sukame.
Kovo 17 balsavimas parodys kokie mes esame. Kiek jau esame europiečiai? Ar vis dar labiau esame sužalota postsovietinė bendruomenė.
Rinkimai bus kaip lakmuso popierius, indikuojantis kiek mes iš tikrųjų esame pasiryžę atsinaujinti.
Atsinaujinimas nėra lengvas procesas. Jis paprastai prasideda nuo savęs. Balsavimas parodys ar mes esame pasiruošę atsinaujinti veiksmais. Ne atrodyti atsinaujinančiais, ne vaidinti atsinaujinančius, bet priimti sprendimus, kurie suteiktų pagrindą tikram atsinaujinimui.
Savu metu kiekvienas darome sprendimus – vogti ar nebevogti iš valstybės, kaip buvome įpratę „niekieno“ laikais. Mokėti mokesčius ar sukčiauti, apgaudinėti darbuotojus arba darbdavius, verslo partnerius ar ne? Kiekvienas sprendžia už save. Nemaža visuomenė dalis į šiuos klausimaus sau vis dar neatsakė. Dar blogiau, kai savo blogiems sprendimas kuriama pasiteisinimo filosofiją. Norime pakeisti kitus. Paprasčiau yra rodyti nuolatinį nepasitenkinimą, negu žengti asmeninio sprendimo žingsnį.
Atsinaujinimas ir klestėjimas yra mūsų galvose, nebent negalime pamiršti šeštoje klasėje įkaltos marksizmo-leninizmo tezės, kad būtis nulemia sąmonę, o ne sąmonė būtį. Kiek mūsų galvose gyvi stereotipai, kad tiesa yra antraeilis dalykas? Kad Aukštesnės tiesos nėra, yra tik interesai. (Todėl tiesa priklauso bolševikams, nes jų daugiau). Tai gal mums ir užtenka, kad už mūsų pačių pinigus sumokėtus žiniasklaidai, mūsų vaizduotėje, ištroškusioje atsinaujinimo, būtų kuriami „atliktų“ darbų vaizdiniai. Gal mums užtenka savitaigos ir savęs „užgazavimo“ šūkiais „nestabdom“ ar „mūsų traukinys į priekį lekia“.
O gal, iš tikro, mums reikia „nulipti nuo … pernelyg aukšto susikurto pjedestalo“, ir nukelti nuo pjedestalo skaidrumo idėją. Atsisakyti ambicijų, kurios, atrodo yra erzinančiai toli nuo mūsų alkanos kasdienybės.
C‘mon, vistiek netapsime Norvegija ar Danija.
Tada Baltarusija yra kaip tik. Geras išoriško atsinaujinimo pavyzdys. Aikštės sutvarkytos, gatvės asfaltuojamos, valstybė finansuoja socialinius, kultūrinius, sporto projektus. Baltarusijos Architektas geriau už visus žino, kas šaliai geriausia. Svarbiausia – Architekto nevalia keisti, nes tada sustos visi pradėti projektai, užplūs skėrių debesys ir prasidės ledynmetis. Greičiausia taip ir įvyktų, nes sugrius ilgai statyta viešai slaptų susitarimų piramidė. Visuomenė tokiems pokyčiams nėra pasiruošusi.
Šį sekmadienį turime pasirinkti tarp dviejų kandidatų. Vienas iš jų – teisėsaugos nušalintas meras sako, kad tik jis vienas gali pabaigti pradėtus darbus. (tik ar jie iš viso kada nors baigsis?)
Kitas, sakyčiau, – socialinis inžinierius, sako, kad reikia keisti valdžios ir žmonių santykį, įgalinti bendruomenę dalyvauti miesto valdyme.
Sudėjus abu į vieną – išeitų kažkas tikrai gero. Daug kam atrodo, kad buvo klaida susipykti ir tapti oponentais. Tam kad liktų KARTU galėjo susitarti, pasiryžti kompromisams.
Vienam reikėjo paaukoti asmeninę ambiciją likti mero kėdėje antrą kadenciją, kitam – atsinaujinusios, skaidrios, jautrios savivaldos idėją Panevėžiui.
Nei vienas nei kitas per save neperlipo. Todėl dabar mes turime pasirinkti vieną.
Balsavimas parodys ar turime viltį tapti kitokiais, ar atsinaujinimą suvokiame, tik kaip gatvių ir pagrindinės aikištės atnaujinimą.