Norisi garsiai panagrinėti problemą, kuri, manau, yra aktuali visoms Lietuvos savivaldybėms.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę ir pasukus vakarietišku keliu su demokratiniais rinkimais ir piliečių savivalda, vis tik neišvengiama ir negatyvių reiškinių.
Manau, nereikia minėti konkrečių vardų ar pavardžių.
Pažvelkime kartu į demokratinę visuomenę bendrąja prasme. Mūsų visuomenėje paplitusi nuomonė, kad jei, tarkim, miesto galva, t.y. meras, yra padaręs daug gero miesto labui, kas yra jo pareiga ir turėtų būti savaime aišku ir suprantama, tai nieko baisaus, kad jis ir sau “pasidaro”, pasinaudodamas proga ir tarnybine padėtimi, pasirūpina savo gerove.
Deja, negaliu sutikti su taip galvojančiaisiais.
Visos partijos ir jų lyderiai ruošdamiesi rinkimams stengiasi save įrėminti skaidrumo aureolės šviesoje. Deja, porinkiminis laikmetis parodo visai ką kitą. Visgi pasitaiko atvejų, ir ne taip retai kaip norėtųsi, kai savo nepriekaištingą sąžiningumą ir politikos skaidrumą deklaravę išrinktieji pasuka kitu keliu.
Viešųjų pirkimų metu neišvengiamai tenka bendrauti su verslo atstovais. Čia ir yra vienas iš tų atvejų, kai norint, yra galimybė prasilenkti su savo deklaruotu skaidrumu.
Vėl grįšiu prie tos visuomenės dalies nuomonės, kuri teigia, kad darant miestui gera, ne nuodėmė ir savęs nenuskriausti.
Tarkim, jei tos visuomenės dalies narys pamatytų vagišių, kišantį ranką į kito kišenę, be abejo, pasipiktintų ir šauktų.
Deja, vis dar netrūksta viešųjų pirkimų, kai akivaizdžiai permokama už paslaugą. Juk tai ir yra netiesioginis rankos kišimas į svetimą kišenę ir jau ne vienam, o šimtams ar tūkstančiams mokesčių mokėtojų. Apmaudu, kad kai kurie to nesupranta ir net toleruoja.
Yra kaip yra. Demokratija turi savo privalumų ir trūkumų. Tik pastarųjų reikėtų atsikratyti tam, kad galų gale demokratija taptų piliečių gerovės garantu.