Esate pilnametražio dokumentinio filmo „Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas“ idėjos autorė ir įgyvendintoja. Filmų kūrimą paprastai įsivaizduojame kaip ypatingą, brangų, paslaptingą procesą, o kūrėjus – kaip labai sėkmingus žmones. Kaip jūs ėmėtės šio projekto?
Filmo įgyvendintoja – taip, bet pradinė idėja kilo žinomam panevėžiečiui filmų kūrėjui Albertui Petrauskui. Tai jis mane paskatino imtis kurti filmą apie žymų Panevėžio krašto žmogų, sukvietė keletą garbių žmonių, kurių nuomonė lėmė apsisprendimą – kurti filmą apie Juozą Zikarą. Tada ėmiausi prodiuserės darbo. Tiesa, vėliau A. Petrauskas pasitraukė iš projekto. Taigi jį įgyvendinau kartu su dviem labai talentingais jaunosios kartos menininkais: režisieriumi Linu Mikuta ir operatoriumi Povilu Baltinu.
Pripažįstu: filmų kūrimas tikrai yra labai brangus procesas, tad, sukūrus šį filmą, iš skolų teks bristi dar ilgokai. Ypač tą pajunti, kai nori savo darbą atlikti ne bet kaip. Šiais laikais vidutinišku produktu žiūrovo nepatenkinsi, o jis dabar labai išrankus! Taigi nesuklydau pasikvietusi aukščiausios prabos kūrėjus. Galiu pasididžiuoti, kad rezultatas nustebino daugelį skeptikų. Tuo labai džiaugiuosi, nes valstybingumo 100-mečio proga norėjosi padovanoti Lietuvai ir Panevėžiui kai ką vertinga.
Kaip ateina kūrėjų sėkmė? Visų pirma, tai sunkus darbas, didelė meilė jam, išmanymas, gebėjimai, pajauta. Taip, Linas Mikuta ir Povilas Baltinas jau yra pripažinti, skinantys laurus menininkai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O aš tik į nerealias avantiūras įsiveliu. Laisvalaikiu dirbu kultūros projektų vadybininke. Tad apie jokią holivudinę sėkmę čia nėra nė kalbos. „Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas“ – pasisekęs projektas.
Kodėl Jums svarbu miestui, kuriame gyvenate, kažką duoti?
Čia tikriausiai yra kaltas auklėjimas ir aplinka, kuri mane formavo. Jau iš savo senelių, kuriuos likimas blaškė po svečias šalis, esu gavusi dozę gyvenimo filosofijos pamokų. Iki skausmo įsirėžė partizaniškos dainos, kurias kaime su tėvais, dėdėmis ir tetomis dainuodavome taip, kad girdėtųsi kitame ežero krante. Esu gimusi Vilniuje. Į Panevėžį atvykau tik ištekėjusi: paskui mylimą žmogų važiavau į „pasaulio kraštą“. Vyro tėvai, kurių jau seniai nėra, buvo tikri Panevėžio patriotai. Ypač mane žavėjo šešuro, žinomo dailininko Stasio Kavaliausko poelgiai. Iš pradžių man būdavo keista, kaip labai jam rūpi Panevėžys, mat gyvendama Vilniuje nesu patyrusi nieko panašaus. Tada atėjo supratimas, kad privalu mylėti tą vietą, kur gyveni, kad turi kažką nuveikti, kad ją prisijaukintum. Po truputį plėtėsi pažįstamų ir draugų ratas, gimė ir augo vaikai – ir miestas tapo savas. Tada tarsi atsitiktinai pradėjo belstis idėjos, nes jau gyvenau vietos pulsu, pilnai kvėpavau tuo oru. Taip vienas po kito gimė mano kultūriniai projektai. Smagiausia, kai supranti, jog esi ne vienas, kad yra žmonių, kurie mąsto panašiai, patiki tavimi ir tavo idėjomis, kurie kartu imasi įgyvendinti, kad tu tampi vieningos komandos nariu.
Su kokia asmenybe Jums pirmiausia asocijuojasi Panevėžys?
Žinoma – Juozas Miltinis. 2014 metais mano ir Elvyros Pažemeckaitės pastangomis Panevėžyje įvyko plačiai nuskambėjęs ir, kiek pamenu, žmonėms labai patikęs unikalus festivalis „Bonjour, Maestro!“, kurį skyrėme režisieriaus atminimui. Tuomet labai gilinausi ir iš esmės susipažinau su šiuo fenomenu. Bet turiu pripažinti, kad aš, nebūdama šakninė panevėžietė ir gyvo J. Miltinio nepamenanti, kadaise, kaip visi padorūs miesto moksleiviai, nedirbusi teatro rūbinėje ir, sėdėdama ant laiptų, keliasdešimt kartų nemačiusi „Mirties šokio“, „Lauke už durų“ ar „Devynbėdžių“, nejaučiu jam dvasinio artumo, o tik protu suvokiu, kad tai miestą garsinusi istorinė asmenybė.
Ir dar, be abejo, asocijuojasi su dailininku Stasiu Kavaliausku – amžinos atminties mano vyro tėvu. Gal todėl, kad esu įsimylėjusi jo kūrybą, gal todėl, kad tai meilės savo miestui pavyzdys (tai įrodo jo kūryba), gal todėl, kad po jo mirties mes su vyru tapome jo kūrybinio palikimo kuratoriais ir nuolat regėdami jo darbus neprarandame dvasinio ryšio. Tai buvo be galo kuklus ir atviros širdies žmogus, dailininkas profesionalas, Panevėžio ir Lietuvos patriotas, be abejonės, palikęs gilų įspaudą dailės ir miesto istorijoje.
*Politinė reklama, parengta pačių kandidatų.