Mokytojavimas Jums – darbas ar pašaukimas?
Mokytojavimas yra atsakomybė už ateitį. Net tada, kai tas mokinys tiesiogiai nėra tavo mokinys, jauti bendrumą su kolegomis. Ir kai šiandien sakoma, kad mokytojas turi būti vadybininkas, manau, kad tai jokia naujiena. Tik pavadinimas modernesnis, o dirbantis su jaunais žmonėmis visada turėjo ir turi gebėti įprasminti, strateguoti pamoką. Bet pirmiausia mokytojas yra kūrėjas. Be pozityvumo ir grožio daigų negalima žmogui išeiti iš vaikystės į gyvenimą, be pozityvumo ir grožio daigų negalima išleisti kartos į kelią, anot F. Dostojevskio. Keičiasi mokinių kartos, tad ir mokytojas turi būti drąsus: išdrįsti mylėti aplink esančiuosius, bendrauti įvairiose aplinkose, visą laiką mokytis. Taip pat suvokti savo darbą kaip misiją, kuri dažnai neapibrėžiama laiku ir erdve. Taip yra ir bus, nes mokytojo nepakeis išmaniosios technologijos.
Kas Panevėžyje Jus džiugina labiausiai?
Pirmiausia džiugina Panevėžio švietimiečiai: mokytojai, dėstytojai, kiti švietimo aplinkose dirbantieji. Tai jų nuoširdaus santykio su ugdytiniais rezultatai yra jaunimo pasiekimai įvairiose mokslo srityse, kūryboje, neformaliajame ugdyme. Kartais girdime, kad jaunimo mažoka įvairiuose minėjimuose, bet jie turi daug įvairių pomėgių, veiklų. Be to, jie dar daug ko mokosi ir pamažu bręsta kaip piliečiai. Po to džiugu sekti jų kelią studijuojant, dirbant, girdint apie jų pasiekimus.
Dar smagu tai, kad Panevėžys, nors daugelio vadintas ar vadinamas pramonės miestu, išties yra ir kultūros miestas: kuriame kitame tokio lygio mieste yra tiek teatrų, galerijų, veikia nekomercinio kino teatras, jaunimą ugdo įstabią istoriją turinčios mokyklos? Tik negriaukime to, ką turime, o darykime deramą jungtį tarp praeities ir ateities.
Kokį matote Panevėžį po dešimties metų?
Po dešimties metų? Laikas miesto kaitoje išties matuojamas dešimtmečiais. Tokios sparčios statybų kaitos kaip Panevėžys keitėsi XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje nesitikima. Svajoju, kad Panevėžys būtų garsus Dailės galerijos kolekcijomis, Gabrielės Petkevičaitės – Bitės biblioteka domintų puikiais kūrybos renginiais, Kraštotyros muziejus didžiuotųsi unikaliais eksponatais, o pastarojo filialas būtų ir Bitės namai Šv. Zitos gatvėje. Tikiu, kad Panevėžį rinksis ir jaunos šeimos, čia patogioje, jaukioje aplinkoje augins vaikus, puoselės panevėžiškių tarmę ir, be abejo, išlaikys žaliojo miesto prie Nevėžio, Aukštaitijos sostinės statusą.
*Politinė reklama, parengta pačių kandidatų.