Disidentė vienuolė Nijolė Sadūnaitė karantino dienas leidžia Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos namuose Pavilnyje kartu su kitomis vienuolėmis. Lietuvos sąžine vadinama sesuo Nijolė sako, jog šiandien visi – ir turtingi, ir vargšai – vienodoje padėtyje atsidūrėme, nes prieš koronavirusą visi esame lygūs. Todėl ir veikti reikia išvien. O ne kaltinti vienas kitą.
Kaip gyvenate, sese Nijole? – „Vakaro žinios“ paklausė Laisvės premijos laureatės Nijolės SADŪNAITĖS.
Gerai gyvenu. Pavilnyje grožis neišpasakytas. Čia – Vilniaus Šveicarija.
Dabar toks sunkus laikas mums visiems, Lietuvai.
Meldžiamės už ją. Kongregacijos namuose esame šešios vienuolės. Visiškai izoliavomės, niekur neiname, su išoriniu pasauliu bendraujame tik telefonu. Turime didžiulį kiemą, į kurį išeiname įkvėpti oro.
Kaip visi buitiniai dalykai išsisprendžia, ar kas padeda?
„Barbora“ atveža maisto, tik neneša į vidų, palieka ant laiptų. Bet laukti, kol atveš, reikia net 5 paras. Turime ir bulvyčių, ir burokėlių – savam darže užsiauginome. Su prekėmis ne bėda. Man netrukus bus 82 metai, kaip sapnas jie prabėgo, lyg nebūta.
Ką noriu tuo pasakyti? Kad gyvenimas greitai prabėga, todėl svarbu, kad žmonės susimąstytų, jog yra ir kitos vertybės, ne tik tai, kad kuo daugiau pinigų, visokių daiktų užgyventum, brangenybių įsigytum. Ne čia esmė. Esmė, kad vieni kitiems pagelbėtume. Žmonės senovėje sakydavo: jei nori būti laimingas, laimę nešk kitam, tada ji grįžta tau pačiam. Mums reikia to gerumo, kad mūsų širdelės būtų jautresnės kitiems.