Ne tik šiaip gyvendamas, rašydamas, bet ir vairuodamas neretai nusuku į pakraščius. Pavyzdžiui, iš sostinės (Lietuvos sostinės) namų link kelionę pradedu A1, bet dažnai suku į šoną ir grįžtu į šiaurės Lietuvą siauresniais, būna ir dulkinais, keliukais, o kartą net teko apsisukti, nes vėžos miške baigėsi. Bet visko prisižiūri.
Didžiaisiais asfaltais lėkdamas matai dažniausiai agropramoninį monokultūrinį kraštovaizdį (net skamba baisiai.) Laukai kiek akys užmato, jau nenatūraliai gražūs, pasėliai lygūs, ištręšti, išpurkšti, tamsia žali, jokios svetimos žolytės, kaip nuobodžiame paveiksle.
O mažaisiais keliukais dulkėdamas prisižiūri ko nematęs. Stirnos, gervės, kiškis, lapė, dažnai tavęs nelabai ir bijantys. Normali gamta, su krūmynais, miškeliai su išvirtusiais medžiais (kartais ir ant kelio), akmenų krūvos, senos pasvirusios sodybos, užkaltais arba išdaužytais langais, didžiųjų fermų kvapas (greičiau dvokas), na, ir prakutusių tautiečių pasakiškos sodybos-dvarai su kilometrinėm tvorom, su teniso aikšynais, su elnynais, tvenkiniais.
Bet yra dar stulbinantys radiniai pakelėse, dažniausiai miško pakrašty. Krūvelės juodų maišų, kitur – žiūrėk – langų stiklai, kažkur putplasčio gabalai, seni tapetai, visokie laidai, plytų, tinko gabalai. Jau nekalbu apie padangas, kurių komplektai dažnai aptinkami netikėtose vietose. Rytų Aukštaitijoje įžiūrėjęs pakalnėje nuostabaus ežero pakrantėj kelias padangas, negaliu atsikratyti minties, kad daug jų ir po vandeniu.