Lygiadienio alsavimas, parskridę gandrai, Juozinės, Juozapinės – ir puiki Juozo Budraičio nuotrauka fb – „Auštant“, atkakli šviesa pro langą. Vasarį ir kovą spurdėjom, žodžiavomės, kirtomės, o Juozas Budraitis skelbė ramias, melancholiškas, filosofiškas nuotraukas – Čiurlionio, Basanavičiaus gatvės Vilnius. Senas miestas. Akmuo. Kaimas, medžiai, keliai. Žemė, dar gyva, vanduo, paukščiai.
Matykime, matydami mąstykime.
Ar gali taip būti, kad nelaimė, ištikusi didelę dalį pasaulio, sugrąžins į namus, tiesiogine ir perkeltine prasme, privers permąstyti tai, nuo ko vis labiau tolome?
Ar gali taip būti, kad koronaviruso pandemija, karantinas, tuštėjančiomis gatvėmis primenantis ir prieš tris dešimtmečius išgyventą ekonominę blokadą, padarys tai, ko jau nepajėgė nei pompastiški valstybės švenčių minėjimai, nei daugiaaukščiai patriotiniai lozungai, nei viena už kitą įmantresnės partinės programos, – dar sykį sutelks mus, dar sykį sužadins mumyse gyvybinius instinktus, žmogišką solidarumą, empatiją, pasiryžimą išbūti. Ir išbūti neprarandant žmogiško veido. Kad rankos paspaudimas, apsikabinimas, prisiglaudimas pasirodys kaip didelė, bet ir perspėjanti malonė – branginkite, saugokite. Arkivyskupas Gintaras Grušas laiške tikintiesiems priminė Dvasinę Komuniją: ir savyje turime dvasios galią, leidžiančią susitelkti, susitikti su tikėjimo simboliu kaip su tikrove, pajusti atramą ir paramą, jei tik jos esame reikalingi. Bažnyčia jautriai reaguoja į sunkią situaciją, plečia tikėjimo, o kartu ir pasitikėjimo ribas.