Vakar per paskaitą su studentais kalbėjome apie 1918 m. Vasario 16-osios aktą. Viena studentė netikėtai pasakė, kad šiame akte yra užfiksuotas gana naivoko kreipimosi tekstas, žinant tuometines okupuotos Lietuvos realijas. Pagalvojau, kad ji yra tikrai teisi, nes žodžiai „Lietuvos Taryba … skelbia atstatanti Lietuvos valstybę“ iš tiesų Pirmojo pasaulinio karo (tarp didžiųjų valstybių) sąlygomis atrodo keistai ir naivokai. Ką jie galvojo tie dvidešimt Tarybos narių raštu ištardami šiuos žodžius? Ką reiškia „skelbti“, kai „Lietuvos aido“ numeris, kuriame šis tekstas išspausdinamas, okupacinės valdžios yra konfiskuojamas? Galų gale, kada iš tiesų žodis „tampa kūnu“, o ne paprastu oro virpinimu ar popieriaus gadinimu? Atrodo, kad tada, kai tuo žodžiu tikima ir pasiryžtama už jį aukotis, o jei reikia – ir savo gyvybę atiduoti. Tik taip galima suprasti, kodėl „kūnu“ netapo analogiški tekstai dėl Baltarusijos ar Ukrainos nepriklausomybės. Jei lietuviai nebūtų tuo aktu patikėję ir 1918–1920 metais nebūtų ėję jo ginti ir net gyvybės už jį atiduoti, šis Aktas ir jame įrašyta išmintis, nebūtų tapusi kūnu. Jei paprasti ir demokratinio valdymo patirties neturintys Lietuvos žmonės nebūtų patikėję Akto žodžiais apie galimybę „demokratiniu būdu“ rinkti Steigiamąjį Seimą, t. y. kurti demokratinę valstybę, šis dokumentas būtų likęs tik popieriuje. Visgi vienas iš nuostabiausių šio Akto žodžių man yra tas, kad Lietuvos valstybę čia siekiama „at-statyti“. Iš vienos pusės, tuo norima pasakyti, kad Lietuvos valstybės mūras svetimos jėgos buvo sugriautas, o iš kitos pusės – kad pasiryžtama nelengvai dirbti visose gyvenimo srityse. Kitaip tariant, „atstatyti“ reiškia ne tik apginti, bet ir naujai kurti bei puoselėti, kas ir buvo daroma Pirmosios Lietuvos Respublikos mokslininkų, menininkų ir valstybės tarnautojų.
